Kasdienybės rožinis

„Kasdienybės rožinis“ – aktorės, eseistės Doloresos Kazragytės knyga, suverta iš kasdienybės stebėjimų tarsi rožinio karoliukų. Graudūs ir gyvenimiškos išminties kupini jos kasdienybės aprašymai – tarsi langai į aplink mus esančių žmonių gyvenimus. Doloresa Kazragytė rašo apie save ir kiekvieną. Apie Evangelijos „mažutėlius“, tuos, kurie šiame gyvenime yra tarsi nematomi ir kantriai neša rūpesčių naštą, bet kurių – kaip pažadėta – bus Dangaus Karalystė. Aktorės žvilgsnis kupinas atjautos ir nuoširdumo; ji pastebi ne tik šviesiuosius, bet ir tamsiuosius gyvenimo personažus – tačiau jų nesmerkia. Matydama blogį, ji iš visų jėgų mokosi ir mus moko suprasti, atjausti ir pamilti pasaulį su jo „aukštosiomis akimirkomis“ ir nusivylimo, bejėgystės gelmėmis. Su pykčiu, nejautra ir kantrybe, nuolankumu, liūdesiu bei vidine šviesa. Gyvenime visko tiek daug... Ir visos tos akimirkos sugula į knygą, kuri kiekvienam gali tapti paguoda ir atrama. "Viskas mums, viskas mumyse. Tik, deja, ne po lygiai dalyta. Ir nieko čia nepakeisi. Nepražiopsokime. Išmokime pamatyti ir pasiimti, kas duota. Ir negriebti to, kas nepriklauso. Ir gyvenkime. Švelnieji, liūdnieji, gerieji! Gyvenkite!" „Šią knygą apšviečia prašymas: atleisk už netikėjimą. Arba: ne angelai mes, bet noras jiems prilygti – išgelbės. Bet viskas vis dėlto sudėtingiau, nes Doloresa Kazragytė pasirinko ne tuos, kurie įtraukiami į enciklopedijas, monografijas, legendas ar marmurinę atminties lentą. Regis, ką reiškia tas debesėlis smulkių gyvenimų, tas traukimasis nuošalėn, kur gieda angelų žemiškieji broliai paukščiai, o naktį „žvaigždynai tiesiog kutena galvą“, ir smaugiamas vienatvės verkia visų atstumtas žmogus? Ką reiškia? Ogi tai, kad viskas buvo pamatyta. Dar dau¬giau – suprasta. Dabar – mūsų eilė.“ Robertas Keturakis